Nusifotografavome. Man tai patinka: prie kameros prijungtas notebookas ir jame iškart matosi nuotrauka. Gaila, neatėjo į galvą mintis paprašyti į disketę ją įrašyti... kai po kelių savaičių gausime pačias nuotraukas, teks skanuoti.
Šiandien pas mus nuo 18 (iki 02) val. vyks Roskildės Naktis - kažkoks labai garsus renginys, į kurį 40 000 žm. suvažiuoja. Už 30 DKK galima nusipirkti programėlę ir ženkliuką, su kuriuo kai kurie renginiai nemokami, o kitiems duodama nuolaida. Bet galima vaikščioti ir be ženkliuko, nes dauguma renginių vyks atvirame ore ir be jokių bilietų. O be to ta programa tik daniškai.
Vakar turistų informacijos biure mes truputį paklausinėjom apie tą renginį. Kai išejom, prie mūsų priėjo viena moteris, kuri nugirdo tą klausimą ir iškart pasisiūlė padėti, paaiškinti, parodė tą programėlę (kurią pati tik ką buvo nusipirkus), papasakojo, kas ten ir kaip tai atrodo, kur vyksta ir t.t. Taip, žmonės čia draugiški, Lietuvoje aš neįsivaizduoju tokios situacijos, kai neprašytas žmogus pasisiūlo padėti visai nepažįstamam užsieniečiui.
Beje, visi danai moka angliškai. Beveik visi. Mokyklose jie visi studijuoja dvi užsienio kalbas - anglų ir vokiečių. Vokiečių iškart užmiršta, o štai anglų kalbą kasdien atnaujina angliški filmai per televiziją. Danai filmų neverčia - rodo originalo kalba su subtitrais. Jei rasčiau kokiam laikraštį televizijos programą, užeičiau pas Paulių pažiūrėti.
Su paštu reikalai ne kokie: www.centras.lt šiandien permainos. Ryte išvis nė kvapo apie emailą ten nebuvo, dabar jau emailas yra, bet serveris perkrautas ir manęs nebepriima. Pasiųsti laiškus galiu prisijungęs notebooką, o štai pasiimti nelabai - mail.takas.lt serveris irgi perkrautas (arba ryšio nėra). Gal ryt ryte pavyks ką nors padaryti - šįvakar po miestą bastysimės, šventę apžiūrinėsim.
Penktadieniais 13 val. pas mus mokyklos rūsije atsidaro studentų kavinė - LogInn'as. Gal irgi užsuksim.
Ai, ai, prie vėtrungės negaliu prisijungti, nėr kaip diary uploadinti. :(
Jo, dienelė šiandien linksma. Pusė pašto neveikia, bet bent jau @takas.lt susitvarkiau ir galiu normaliai naudotis (pakeičiau POP3 serverį iš mail.takas.lt į pop.takas.lt). Centras vis dar neveikia. Neveikia ir vėtrungė. Hm... gal os_linux@ą užsisubscribinti? Per www archyvus tą konfą skaityti labai nepatogu...
Sėdėjau sau, browsinau po rusiškus anekdotus (jei kas žinote gerą lietuvišką anekdotų puslapį, sakykit, o tai visi, kuriuos aš žinau, labai skurdūs ir žemo lygio). Priėjo Maikelis, pažiūrėjo ir sako „this is not Java“. :-)
O, vėtrungė atsigavo. Uploadinau diary ir patraukiau namo. O pakeliui dviratis sustreikavo - atrodo, padanga prakiuro, nors gali būti ir rimčiau (toks įspūdis, kad ratas kreivas ir viena jo dalis į rėmą trinasi).
Trinasi ten ne padanga, bet grandinė. Tas ratukas kur prie pedalų kažkaip kreivai stovi ir grandinė tai viršuje tai apačioje priliečia šone metalą. O padanga beveik tuščia. Tiek to, atidėjau šį reikalą kitai dienai.
Roskildės naktis. Pagrindinėj miesto pėsčiųjų gatvėj (Algade) tiršta kaip Palangoj, Basanavičiaus gatvėj. Tik čia dar parduotuvės visos atidarytos bei daug prekių į gatvę išnešta. Vienur kitur scenelė pastatyta ir muzikantai koncertuoja. Džiazas, repas, popsas. Roko, deja, nesigirdėjo.
Patraukėm į artimiausią parką. Ten jau žmonių tankis daug mažesnis. Vieni ant kalniuko tautinius vikingų šokius šoko. Pakalnėj keli aikido specialistai demonstravo savo sugebėjimus (bet laaaabai neįspūdingai).
Pažiūrėjom uoste į gražiai apšviestą fontaną ir patraukėm tolyn nuo miesto centro. Jokios šventės nesijaučia. Patraukėm atgal, dar pasivaikščiojom, paklausėm muzikos ir prapliupo lietus. Smarkus lietus. Labai smarkus lietus. Gerai, kad mes skėčius turėjom. 75% žmonių išgaravo, likę buvo arba su skėčiais, arba su kapišonais, arba nekreipė jokio dėmesio į lietų.
Žodžiu, nieko labai įspūdingo nepastebėjau. Gal dėl to, kad man skaudėjo galvą ir apskritai buvo prasta nuotaika?
Pabandžiau pripūsti dviračio padangą. Jokių rezultatų. Arba man kantrybės neužtenka, arba padanga kiaura. Lauke lietus... Reiktų į mokyklą važiuoti prie Interneto (labai netgi reiktų), dar į parduotuvę užsukti (duona baigėsi), bet per lietų be dviračio... :(
Išmečiau Linux'o swap particiją ir suinstaliavau ten DOS 6.22. Dabar galiu pasikrauti Linux'ą per LOADLINą prieš tai užkrovęs DOS'inius garso kortos draiverius ir palikęs APM supportą. Kraunantis iš Win95 command prompt mode APM supportas nulauždavo kompą.
Baigėsi duona, o be jos gyventi aš negaliu. Šiandien parduotuvės dirba iki 16 val., ryt visai nedirba. Pasiėmiau juodą striukę su kapišonu, skėtį (dėl drąsos), kuprinę, kovinę dvasią ir patraukiau pas Paulių skolintis dviračio. Pas jį ten vairas ir sėdynė taip nureguliuota, kad galva žemiau kelių, bet važiuoti žymiai lengviau. Su savo laužu aš vos vos į kalniuka pirmu bėgiu užminu, o su Pauliaus dviračiu visai lengvai trečiu užvažiavau.
Parduotuvė yra pusiaukelėj iki mokyklos. Tiek nuvažiavus, negi sunku dar truputį pavažiuoti? Patraukiau į mokyklą. Apžiūrėjau naują centras.lt pašto interfeisą, pasigrožėjau, prisiSSHinau iki namų, bet nespėjau nieko doro nuveikti, kai atėjo kažkoks sargas ir išvarė. Hm, prie durų aiškiai daniškai kažkas parašyta (ko aš nesuprantu), bet valandos yra iki 17:30. Kai aš sargo klausiau viduj, ar jie visada savaitgaliais 16:00 užrakina, atsakė, „ne visada“, paskui priėjo prie IT kavinės, kuri savaitgaliais visai nedirba, pradėjo ten žiūrėti ir sako, kad visai savaitgaliais uždaryta. Sakau, čia tik IT kavinė. Jis man kažką kai pradėjo burbuliuoti tai visai nebesupratau. Ai, jo problemos, o aš rytoj vis tiek ateisiu (jei nelis).
Grįžau visas šlapias, atidaviau dviratį, ir patraukėm su Paulium dviračio taisyti. Šiaip ne taip nuėmėm galinį ratą, ištraukėm kamerą, pripūtėm, įkišom į vandenį ir pamatėm burbuliukų eilę. Radom dar prie paliktų daiktų kažkokį vokišką rinkinuką padangoms lopyti - keli gražūs gumos gabalėliai, švitrinis popierius ir kažkokia tūbelė vulkanizuojančio tirpalo. Pabandėm užlipdyti, užspaudėm po krūva knygų ir dabar lauksim, žiūrėsim, kas iš to išeis. Dar, tiesa, radau kitą kamerą, bet ta irgi prakiurus.
O lietus vis dar lyja...
Valio! Radiatoriau jau šildo! Vos vos. Reikės išmokti kaip nors tuo reguliatorium naudotis, bet baisiai jau sudėtinga ir nedraugiška jo išvaizda.
Vis dar lyja.
Dviračio padanga, atrodo, susiklijavo. Kažkaip sugebėjau uždėti ratą, ir net neliko atliekamų dalių. Važiuojant girdisi keisti garseliai, bet anksčiau irgi girdėdavosi. Nežinau, ar šitie keisti garseliai skiriasi nuo ankstesnių, ar tai tik mano vaizduotės žaismas. O taip pat bėgiai pradėjo persijunginėti truputį kitaip: anksčiau būdavo lengva perjungti iš žemesnio į aukštesnį ir sunku iš aukštesnio į žemesnį, o dabar atvirkščiai. Hm. Ai, lietus nebelyja, reikia surizikuoti nuvažiuoti iki mokyklos.
Nuvažiavau. Dviratis nesubyrėjo. O mokyklą, panašu, savaitgaliais tikrai uždaro apie 16 val. Vos spėjau grįžti ir prasidėjo lietus.
Buvau sumaišęs savaičių numerius, dabar pataisiau.
Nuvažiavau su dviračiu į parduotuvę. Nusprendžiau, kad dienos metu ten važinėti neapsimoka (eilės...). Išėjau, žiūriu, kad mano dviratis ant žemės guli - nestabilus labai jau, ta kojelė visai nepadeda, žodžiu, nieko nuostabaus, šito reikėjo ir tikėtis. O va ko nesitikėjau, tai kad jis dar sugalvos ir grandinę numesti. Užsėdau ir pradėjau pedalus minti. Oops! Grandinė tvirtai įsitaisė tarp rėmo ir to ratuko. 15 min. krapščiausi, traukiau stūmiau ir visa kita. Tada priėjo prie manęs vienas toks jau vyresnio amžiaus danas su šuneliu, pradėjo daniškai man aiškinti technologiją, kaip reikia grandinės dalį ant krumpliaračio užmauti ir pasukti. Aš jam bandau angliškai sakyti, kad nemoku daniškai, kad tą techniką žinau, bet grandinė įstrigus ir panašiai, o jis manęs neklauso ir mala liežuviu nesustodamas. Po penkių minučių malimo liežuviu ir vizualaus demonstravimo apvertus dviratį ir jis pastebėjo, kad grandinė nė iš vietos nejuda ir vis dar tebešnekėdamas pradėjo abiem rankomis iš visų jėgų ją žemyn stumti. Pokšt! Atsilaisvino. Valio! Nereikės pėsčiomis namo eiti. Padėkojau daniškai (tik tiek iš mano danų kalbos kursų beliko atminty ;), angliškai, o jis paėjo penkis žingsnius, apsisuko ir vėl kažką intensyviai šnekėti pradėjo. Pašnekėjo ir nuėjo sau.
Šiandiena tėvo bendradarbė važiavo į komandiruotę, na, o pakeliui ir namiškiai perdavė man skirtą lauknešėlį. Nusprendžiau, kad aerouoste susitikti lengviau, nei paskui po Kopenhagą viešbučio ieškoti. Tik štai dilema: lėktuvas atskrenda 19:00, o iš Roskildės vienas traukinys atvažiuoja 18:01, kitas 19:01. Hm. Jei važiuosiu pirmuoju, tai man bilietas nustos galioti 19:30 ir turėsiu suspėti į traukinį 19:18. Jei antruoju - galėsiu grįžti ir 20:18. O jei lėktuvas vėluos (kai mes skridom, tai velavom apie 40 minučių)? Man taip besvarstant, ar atvažiavęs 19:01 spėsiu užbėgti laiptais į viršų, kol keleiviai dar tebelauks bagažo (mes laukėm ~10 min.), nepastebimai prabėgo laikas ir pamačiau, kad į pirmąjį traukinį nespėsiu. Tad 18:00 pasiėmiau kuprinę, sėdau ant dviračio ir patraukiau į stotį.
Traukinys į Kastrupą (kur aerouostas yr) važiuoja 18:23 iš 7 takelio. Gerai. Tepu tepu po žeme iki 7 takelio, ten atsisėdau ant suoliuko ir pradėjau skaityti The Java Programming Language. Taip besėdint ir beskaitant patikrinau danų kalbos žinias: kažką per tą traukinių garsiakalbį sakė apie Roskildės traukinį. Supratau "treogtyve" (23 min.) ir neišgirdau "forsent" (veluoja), tad viskas tvarkoje. Kai liko dvi minutės, pradėjau smarkiai dairytis, ko gi to traukinio nesimato. Priėjau prie ekrano, žiūriu - mano traukinio takelis nebe 7, o 2. Liko viena minutė! Lapatai, lapatai požemine perėja, užlėkiau viršun, atžymėjau klip kortą, įšokau į traukinį ir pradėjau galvoti, ar į tą įšokau. Pažiūrėjau pro langą į displėjų - tas. Tvarka. Tik jau 18:25, o mes vis dar nevažiuojam. Galų gale išvažiavom 18:28, vėluodami 5 minutes.
Kuo toliau, tuo labiau man šis traukinys nepatiko. Vėlavimo trukmė nė trupučio nemažėjo, o kaip tik priešingai - išaugo iki 7 min. Galų gale vietoje Ørstedo šis traukinukas kažkaip atsidūrė København H ir visi žmonės pradėjo lipti lauk. Išlipau ir aš, žiūriu į ekraną - traukinys keleivių nepriima. Ai, ai. O jau 19:04. Pribėgu prie tvarkaraščio - į aerouostą vienas traukinys važiuos po -4 min. (ne matematikams: išvažiavo prieš 4 min.), kitas - 19:20. Vaje, negerai. (O gal kaip tik gerai.)
Kaip tik tuo metu suskambo telefonas - bendradarbė teiraujasi, kur aš šiuo metu esu. Apsakiau savo nuotykius ir susitarėm susitikti viešbutyje. (Gerai, kad tuo metu nebuvau įstrigęs kokiame nors traukinyje iš Kopenhagos į aerouostą). Puiku. Viešbučio adresą aš žinau. Kopenhagos plano neturiu (palikau namie). Patraukiau į turistų ofisą, pasiimti naujo žemėlapio.
Turistų ofisas, žinoma, dirba iki 16:30, bet sienoje šalia yra didelis Kopenhagos žemėlapis. Penkias minutes ten ieškojau Vodroffsvej gatvės (kas minutę pasižiūrėdamas į savo popierius, nes toks pavadinimas labai lengvai išgaruoja iš galvos). Radau! Netoli čia: du kvartalai tiesiai, du/trys į kairę ir štai ta gatvė. Priėjau, žiūriu - namo numeris 2. O man reikia 57. Ai, ai, ne iš tos pusės pradėjo numeruoti. ;) Praėjau du trečdalius gatvės ir pamačiau dešinėje prie raudonos šviesos stovintį taksi. Na, galvoju, čia jau turbūt bendradarbė iš stoties važiuoja. Perėjau gatvę, einu toliau. Tas taksi mane pasivijo ir pralenkė. Žiūriu - tikrai panašu. Einu toliau. Žiūriu, jau kairėje matosi 53B numeris. O priešais tas taksi stovi, nuo jo nueina moteris su krepšiu ir įeina į gretimą namą. Jei ne tai, tai būčiau ir praėjęs toliau (57-53 = 4 namai :-). Dėl visa ko pasitikrinau su savo popieriais, taip, "CAB INN", viskas atitinka.
Išvada tokia: pėsčiomis nueiti nuo stoties iki viešbučio užtrunka tiek pat, kiek atvažiuoti traukiniu/taksi iš aerouosto. Konkrečiai - 16 min. (Tiksliau, šitiek laiko aš ėjau atgal, o į priekį tai dar prie žemėlapio kažkiek pastovėjau.)
Aš, kaip ne danas (Danijoj, girdėjau, feminizmas baisus ir už tokius dalykus nuličiuoti gali ;) padėjau užnešti krepšį į pirmą aukštą (jie čia nuo nulio skaičiuoja) ir pabandžiau suprasti, kuo tas viešbučio numeris skiriasi nuo traukinio kupe. Nebent tuo, kad čia televizorius ir telefonas yra.
Pasiėmiau savo siuntinį ir patraukiau namo. Traukinys į Roskildę važiuoja 20:04 - dar mano bilietas tebegalioja. Tvarka. Parvažiavau, sėdau ant dviračio ir grįžau namo.
Beje, per visą tą istoriją man dar tris kartus namiškai skambino, jaudinosi kažko.
Ai ai, palikau telefoną namie. Tikiuosi, niekas neskambins.
Aš va sėdžiu ir mąstau, kodėl dieną ryšys su Lietuva toks prastas. Su likusiu pasauliu viskas gražu (40 KB/s). Turbūt lietuviai patys per smarkiai visus išėjimus į pasaulį užkemša... Ei, provaideriai, darykit ką nors!!!
SCP turi vieną bjaurią savybę: uploadina failą, rašo 100% ir dar kažko 5 min. kabo, laukia. O aš sėdžiu, nervinuos ir bandau suprasti, ar tikrai tie 100% nuėjo, ar čia tiesiog tiek pasiųsta, o ar kita pusė gavo, dar neaišku. Bet kai pertrauka tetrunka 5 min., nėra kada laukti. Išungiau tinklą lauk ir patraukiau į klasę.
Kažkodėl kiekvieną kartą tikrinant paštą nors vienas iš mano POP3 serverių numiršta. Šį kartą tai mail.centras.lt.
Dėl pašto: turiu hipotezę, kad visi pašto serveriai yra gyvi ir sveiki, tiesiog ryšys su gimtine per prastas, kad per 30 sek. spėtų atsiliepti. Keista: kai iš namų žiūrėjau, tai iki ww.rhs.dk paketai eina tiesiai per Švediją, į jokias ten Amerikas neužsukdami. Kaip iš čia paketai eina namo, nežinau - ICMP protokolas čia nemasqueradinamas.
Kodėl fetchmailas nemoka tikrinti kelių pašto dėžučių lygiagrečiai???
Šiandien su dviračiu problemų nebuvo. (Čia iš serijos „šiandien kapitonas buvo blaivus“. ;)
Paulius nori miego, bet ne tame esmė. Iš tikrųjų, tai jis labai supykės, kad niekas jam e-mailų nerašo. Grasina, kad nebetikrins savo pašto dėžutės.
Patraukėm į parduotuves ieškoti kokių nors vikingiškų suvenyrų. Neradom. O kol buvom parduotuvėje, sugebėjom net ištisą lietų pražiopsoti. Kas yra gana keista, nes lietūs čia ilgi.
Išmokau naudotis butelių gražinimo automatais. Bet ten labai neįdomiai, vietoje to, kad metalines kronas išmestų, išspausdina popieriuką su barkodu, ir paskui šitą sumą iš pirkinių sumos išskaičiuoja.
Parsisiunčiau Java API dokumentaciją. 22 MB zipas, viduj HTMLai. Išpakuotas tas džiaugsmas užima 115 Mb. Tiksliau užimtų, bet išpakuoti negaliu, nes pas mane liko tik 7 Mb laisvos vietos. Vaje.
O kas linksmiausia, tai, pasirodo, per klaidą atsitempiau japionišką versiją. Teko iš naujo temptis. O tada Netscape man nulaužė kompą ir aš baisiai pasipiktinau.
Šiandien vėl nukrito grandinė. Sankryžoje. Darant kairį posūkį.
Paulius išsiaiškino, kad jo laiškai, siųsti per mail.centras.lt, nenueina. Išsiiaiškino dėl to, kad visi pradėjo jam siuntinėti užklausimus: „ko nieko nerašai“. Aš irgi į mobilų vieną SMSą gavau ta tema („ar Paulius dar gyvas?“).
Maniškai irgi kažko nepatenkinti, kad per mažai rašau. Negi dar neatsibodo šitą 55 KB dydžio dokumentą atidarinėti? Tiesa, jie arti serverio gyvena...
Bet dokumentą tikrai laikas skaldyti. Nes jau pertraukos nebeužtenka jam uploadinti.
Um... 55 laiškai vėtrungėje. Ir kam aš tą konferenciją užsisubscribinau?
Penktadieniais pas mus mokyklos rūsyje veikia kavinė „LogInn“. Nors jokių uždarytų durų pakeliui nėra, bet garso izoliacija gera - viršuje visai nesigirdi, kad ten kažkur apačioje muzika groja. Ir ne šiaip sau muzika, o labai garsi muzika - susišnekėti beveik visai neįmanoma. Beje, baras ten pažangus: muzika ne iš kokių nors ten audio kasečių ar CD groja, o iš MP3kių. Pamatęs kompą su kažkokiu ten sąrašu iš pradžių pagalvojau, kad ten POSas koks, apskaita, ar pan., bet iš arčiau supratau, jog ten WinAMPas. :)
Gėrimai ten brangūs - mažas buteliukas alaus (0.33 ar tai 0.2 l) - 10 DKK, maža stiklinė kolos - 6 DKK. Gerai, kad aš alaus negeriu. Beje, tokie patys buteliukai tokio pačio alaus parduotuvėje - 4 DKK.
Yra ten pora žaidimų. Kažkokia bilijardo atmaina su mažu skaičiumi kamuoliukų ir penkiais mažais kėgliukais. Žaidimo principo nesupratau. Yra ir dartai, bet vėlgi taisyklės kiek kitokios. Reikia po tris kartus pataikyti į visus skaičius nuo 15 iki 20 bei centriuką. Truputį pažaidėme su klasiokais. Man, kaip pradedančiajam, pasisekė.
Susipažinome su vienu danu Linuxistu. Deja, per triukšmą 50% kalbos visai nesigirdėjo. Jei teisingai supratau, jis tra SSLUG (Skåne/Sjælland Linux User Group) atstovas, ar tai vadovas, ar kažkas panašaus. Šiaip jis yra lingvistikos bakalauras ir šiemet įstojo į mūsų mokyklą. Pas juos danijoje yra labai smarkus profiliavimas aukštesnėse vidurinės klasėse, ir kadangi jis tada buvo pasirinkęs lingvistiką, tai dabar jam buvo labai sunku įstotį į informatiką. Beje, jo teigimu, mokslo yra įrodyta, kad danų kalbą yra sunkiausia išmokti iš visų gyvų kalbų (o apskritai - sanskritą). Aš kaip ir norėjau jam paaiškinti, jog lietuvių dar sunkiau, bet kadangi nieko neišmanau lingvistikoje, tai susilaikiau. Beje, kažkurią dieną mes su Paulium susiginčyjom, kuri kalba panašiausia į sanskritą - lietuvių ar latvių? Jei kas žinot, pamailinkit.
Danijoje yra vienas mistiškas dalykas: prailgintuvai. Kažkada Netto parduotuvėje mačiau 6 skylių prailgintuvą už 15 DKK. Jau norėjau vieną dieną pirkti, bet neberadau. O štai po to, Kvickly parduotuvėje mačiau 6 skylių prailgintuvus vienoje krūvoje už 25 DKK, o truputį toliau, lentynoje, visiškai tokius pačius už 120 DKK. Trijų skylių ten buvo už ~50 DKK. Brr. Nesupratau bajerio. Tada kitoje parduotuvėje taip pat prailgintuvai buvo panašiomis kainomis - iki 199 DKK už 6 skylių prailgintuvą. Brr. Pradėjau galvoti, kad 15 DKK man tiesiog prisisapnavo, bet šiandien, užėjęs į Netto, vėl pamačiau 6 skyles už 15 DKK. Valio! Nusipirkau. Tiesa, parėjęs namo iš pradžių nuliūdau, kad be įžeminimo tas prailgintuvas, bet paskui pamačiau, kad pas mane rozetės įžeminimo jokio irgi neturi.
Šeštadienį buvo numatyta grandiozinė ekspedicija į Kopenhagą. Planavome pakeliui nuvažiuoti į Køgę, susitikti su Laura iš Haslevo, tada kartu važiuoti į Kopenhagą, aplankyti krūvą muziejų, aplankyti Otiliją bei Gintarą, o taip pat susitikti su Augustu - buvusiu Roskildiečiu, kuris tą dieną kažkur tranzavo ar tai iš Aalborgo, ar tai į Aalborgą. Organizaciniais reikalais užsiiminėjo Paulius, tad aš gerai visko ir nežinau. :)
Neišmatuojamoje anstybėje - 9:15 - teko keltis. Mūsų traukinys į Køgę išvažiavo 9:37, tad vos spėjau susirengti ir prisikrauti pilną kuprinę bandelių/obuolių ir pan. Į traukinį suspėjom.
Køgėje po kelių minučių suradom Laurą. Truputį pasivaikščiojom po miestą ir patraukėm link traukinių. Sėdom į gražų S-tog'ą (kažkokia traukinių rūšis, nors aš nelabai suprantu, kuo jie skiriasi nuo kitų) ir netrukus atsidūrėm Kopenhagoje. Keista, bet bilietų niekas šį kartą netikrino.
Kopenhagoje truputį pasivaikščijom pėsčiųjų gatvėmis iki Niuhavno. Ten nusprendėm, kad reiktų įvykdyti turisto pareigą ir pamatyti undinėlę. Smarkiai vingiuodami (pasižiūrėti į uoste stovinčius Titanikus, ne uoste stovinčius rūmus ir pan.) galų gale nusigavome, kur reikia, nusifotografavome ir su išpildytos pareigos jausmu ramiai patraukėme atgal.
Iš daugybės nemokamų bei pigių muziejų, išvardintų Kopenhagos kortelės bukletėlyje, išsirinkome tris ir tada pamatėme, kad vienas iš jų (automobilių muziejus) neveikia ir be to yra gana toli. Tada patraukėme prie antrojo - botanikos sodo ar tai botanikos muziejaus (antrasis yra pirmąjame, bet nežinau, ar mes tikrai norėjome jame apsilankyti... ;-). O saulė kaitino. Oras buvo geras - net per geras. Pakeliui radome suoliuką ir labai tuo apsidžiaugėme, bet, deja, tas suoliukas buvo ant saulės. Pasigailėjau, kad palikau savo kepurę namuose (Roskildėje, ne Vilniuje ;), bet nebuvo kas daryti. Šiaip ne taip nusikapstėme iki Botanikos sodo ir neieškodami suoliukų susėdome ant akmens. Po penkių minučių kažkaip vis dėlto pasidarė įdomu, kas čia aplink gero, tad pakilome ir pradėjome vaikščioti. Iki pirmo suoliuko. ;) Šitai pasikartojo dar porą kartų. Galų gale išėjome iš Botanikos sodo (apie Botanikos muziejų jau nebegalvodami) ir patraukėme link Tycho Brahės planetariumo. Pakeliui prie Norreporto stoties užsukome į gimtąją Netto parduotuvę. Bestovėdamas ten eilėje supratau, kad jau kurį laiką mane kamavęs galvos skausmas visai įveikė ir nusprendžiau grįžti namo išgerti kokių vaistų. Palydėję mane iki stoties, ir įsitikinę, kad aš įsėsiu į reikiamą traukinį, Paulius su Laura patraukė į planetariumą.
Bevažiuojant namo paskambino tėvai ir pradėjo skųstis, kad aš per mažai rašau. Atseit, paskutinis dienoraščio įrašas buvo trečiadienį. Na nežinau, aš pats kažkodėl įsitikinęs, kad paskutinis įrašas buvo uploadintas penktadienį. (Šiandien nuvažiuosiu ir pažiūrėsiu, kaip ten iš tiesų yra.) Beje, traukiny manęs niekas irgi netikrino. Praleidau progą sužinoti, ar mano klip korta galioja InterCity traukiniuose. Nors atsižvelgiant į galvos skausmą man tuo metu šis klausimas buvo visai neįdomus.
Keista, bet tiek aš tiek Paulius atsikėlėm anksti - kažkur apie 10:30. Sužinojau, kad jie vakar nuėjo į planetariumą, už 15 DKK per 10 min. apžiūrinėjo ten ekspoziciją ir sužinojo, kad filmai planetariume rodomi už 75 DKK. O tada išvažiavo namo.
Atėjo eilė ir Pauliaus dviračiui sugesti. Ir ne šiaip sau sugesti - ėmė vairas ir nukrito. Dabar jau teks susipažinti su tuo dviračių meistru, kurį praeitos kartos apdainavo savo laiškuose.
Dar šįryt tarėmės su Augustu susitikti Roskildėje, nes vakar nepavyko. Bet jau po pirmos, o jo nesimato.
Ok, mes skolėje, o štai vetrungė nulūžus. BLOGAI!!!
Vienam klasiokui (Bo iš Norvegijos) praeitą savaitę gimė dukrelė.
Bijau pagalvoti, kiek pašto prisikaupė per savaitgalį, ir kaip aš jį šiandien pasiiminėsiu.
Ką??? Tik 20 laiškų???
Nuvažiavome pas tą garsųjį dviračių meistrą (Kingo), bet buvo uždaryta. Tada patraukėme į kažkiokią dviračių dirbtuvę centre ir sužinojom, kad Pauliaus dviračio remontas kainuos 700-800 DKK. O Maikelis mums kaip tik sakė: „jei kainuos, tarkime, 800, tai nupirksime naują dviratį“.
Kažkaip laiškų ateina mažai. Jei mums nerašysite, tai ir mes niekam nerašysime!
Visada galvojau, ką reikės daryti, jei ryte važiuojant į mokyklą dviračiu lis lietus. Šiandien lijo, bet nieko ypatingo nedariau.
Lijo ir po pietų, tad prasėdėjau mokykloje prie Interneto iki pusės šešių. Ta proga galų gale parsisiunčiau Colonizaciją iš vėtrungės - galės Paulius sau žaisti.
Ir jei aš mažai čia rašau, tai nereiškia, kad tingiu. Tai reiškia, kad nėra ką rašyti. Va.
Žadintuvas neskambėjo, tačiau kažkokiais stebuklingais būdais pabudau 7:20 ir nepavėlavau.
Sutikau tą Linux'istą Kimą (žr. penktadienio įrašą), jis bandė padėti vienam italui sukonfigūruoti X'us į Toshibos notebooką. Pabandžiau padėti ir padedinėjau, kol akumuliatorius nesibaigė. O tada nuėjau į www.google.com ir iškart radau XF86Config failo pavyzdį reikiamai video kortai/LCD ekraniukui.
Kažkaip keista: tas Kimas čia kietas Linuxistas, 3.5 metų naudoja Linux'ą, bet nežino apie X -probeonly, 2>&1 ir apskritai mėto pastabas tipo "you must teach me those command line commands".
O daugiau nieko įdomaus nebuvo.
Stebuklai pasibaigė. Žadintuvas neskambėjo ir pabudau 10:07, likus 3 minutėms iki 3-ios paskaitos. Vai, vai.
Aišku, kol susiruošiau ir visa kita praėjo beveik visa 3-ia paskaita. Na, atėjau į mokyklą ir pradėjau laukti pertraukos, kad kaip normalus žmogus su visais nueičiau į 4-tą. Laukiau laukiau (prie Interneto), tik žiūriu, kad jau ir ketvirta pamoka baiginėjas. Pasirodo, be pertraukos Siustem Developmentą liaudis padarė. Na ir tiek to.
Vakare su Paulium pripūtėm abiejų dviračių visas padangas.
Atsikėliau laiku. 07:05 išėjau iš namų. Užsėdau ant dviračio. Pavažiavau metrą ir pajutau kažką negero. Užpakalinė padanga tuštutėlė. Lijo lietus. Pėsčiomis iki mokyklos nueiti užtrunka 20 minučių. Į pirmą pamoką vėlavau 15 minučių.
Vienas mūsų grupiokas, Sørenas, pasirodo yra pilotas. Šiandien jis pirmas dvi pamokas pasakojo apie air traffic controllerių darbą, navigacijos sistemas ir pan. Pirmą kartą sėdėti Siustems Developmente buvo įdomu.
Pasirodo, Pauliaus dviratis irgi sustreikavo analogiškai, tik pas jį buvo mūsų pompa ir jis prisipūtė. Dabar aš iš jo atėmiau pompą ir patraukiau pėsčiomis namo, pasakęs, kad grįšiu po kokios valandos.
Pareinu, pūčiu, pūčiu, žiūriu, kad kažkas keisto: vienas padangos šonas kietas kaip akmuo, o už centimetro jau tuščia tuščia. Ir toks staigus perėjimas. Brr. Pradėjau ardyti, žiūriu: kamera užsilenkė. Tiesinu tiesinu ir nebesuprantu, kas čia dabar: kameros ilgis kokiais 15 cm didesnis nei anksčiau buvo, niekaip neišeina ant rato užmauti. Išsitampė, ar ką?
Pasėdėjau namie, palaukiau Pauliaus, pasiskolinau iš jo dviratį ir patraukiau po parduotuves. Nuvažiavau į vieną, prisipirkau maisto, nepastebėjau jokių dviračių kamerų, parvažiavau namo, iškroviau viską. Nuvažiavau į kitą, pamačiau daug skirtingų padangų (nuo 20" iki 28"), pamąsčiau, pamąsčiau, nusispjovau, nusipirkau slyvų ir parvažiavau namo. Apžiūrėjau dviratį, ant padangos pamačiau užrašą (28"), vėl patraukiau į parduotuvę ir nusipirkau kamerą.
O štai šį kartą Pauliaus dviratis man visai nepatiko. Pedalai sukasi kažkaip per lengvai, tiksliau, suki suki o dviratis kažkaip lėtokai į priekį slenka. Man manasis labiau patinka. Be to, kad ir kiek ten Paulius vairo netaisė, vis tiek jis kliba. Be reikalo jis atsisakė naujo dviračio. Aišku tas „naujas“ gal dar didesnis kledaras, bet bent jau pažiūrėti reikėjo.
Ryte pora klasiokų (Kennethas bei Carstenas) ruošia net-party: namai greta, tai suvilks kompus į vieną ir geimins. Bešnekant šia tema paaiškėjo, kad vienas iš žaidėju ateis tik po pietų, tad ryte vienas kompas laisvas. Tai susitarėm, kad aš ateisiu, nors savo kompo ir neturiu. (Turiu, aišku, notebooką su tinklo korta, bet (1) Pentium 75 šiuolaikiniams geimams mažoka, (2) LCD ekraniukai su 3D geimais nelabai susitvarko, (3) diske 3 Mb laisvos vietos.)
Vienas trūkumas: trūksta tinklo kabelio, kurį anas geimeris turi po pietų su savimi atsinešti. Ne sukryžiuoto (tokius turiu du: vienas mano, kitą tokį savos gamybos čia radau), o tiesaus. Kokios problemos, sakom, „we will make a cable“. „Ha ha ha“, girdisi. Galvoja, žmogus, pajuokavom. O kokios čia problemos: kabelis yra, lituoklis yra, Paulius (kuris iš mūsų dviejų vienas žino, už kurio galo lituoklį laikyti reikia ;-) yra. Sulitavom, su testeriu patikrinom, izoliacija apvyniojom, žodžiu, viskas tvarkoj.
Oi, kaip aš seniai multiplayerinių geimų nežaidžiau... nuo kokio vasario mėnesio, kai mes darbe Quake ]I[ turnyrą buvom pasidarę...
Mes ne vieni lietuviai Roskildėje. Paulius gavo e-mailą iš Simonos ir mes susitarėme šiandien aštuntą valandą susitikti. Susitikom, nuėjom į kažkokią kavinę, pašnekėjom. Simona studijuoja VU komunikacijos fakultete, tačiau po antro kurso pasiėmė metams akademines atostogas ir patraukė čia dirbti aukle.
Pasėdėjom ten iki pusės vienuolikos išmokom vieno daniško žaidimo kauliukais, panašaus į melagį. Tuborgas yra neskanus, kaip ir bet koks kitas alus (man ;).
Kažkur po pusės vienuolikos patraukėme į klubą (ar kaip toks daiktas vadinasi) „Arkadija“. Tiesa, pasirodė, kad jis pervadintas į „Bubbles“ ir visas interjeras šviežiai perdarytas. Pasėdėjom ten, bandydami šnekėtis per garsią muziką (man tai visai nesisekė ;), pašokom (diskoteka, vis dėlto), bešokdami susitikom porą Simonos pažįstamų latvių. Tuborgas ir čia neskanus.
Apie antrą aš ir Simona patraukėm namo (kiekvienas į savo ;), o Paulius dar pasiliko laukti kažkokio koncerto.
Grįžęs aš dar pasikeičiau dviračio kamerą į naująją ir pripūčiau iki pusės.
Aha, šiandien 10:00 LAN partis pas Kennethą. Nusprendžiau vis dėlto pripūsti antrą pusę padangos. Bepūčiant mano nestabilusis metalo laužas (vadinamas dviračiu) nukrito ant šono (kojelė pas jį per trumpa). Kai pastačiau, pamačiau, kad padanga magiškai ištuštėjo. Nebuvo kada aiškintis, tad pasiskolinau Pauliaus dviratį ir nuvažiavau.
10:30 atvykau pas Kenetą ir pamačiau, kad aš pirmas. Mes nuėjome pas greta gyvenantį Christianą ir atnešėme jo kompą (Athlon 700, 21" monitorius, MS Natural Keyboard, o va pelės jokios ;). Paties Christiano nebuvo namie (ir jis taip ir nepasirodė). Kiek vėliau su savo kompu atvažiavo Carstenas. Šiaip ne taip pavyko sukonfigūruoti tinklą ir mes truputį pažaidėm Quake ][, bet to beveik nepasijuto (trys žmogeliai dideliame lygyje ir neįmanoma vienas kito surasti).
Pirmą valandą mes su Kenetu patraukėm į parduotuvę, parsinešėm krūvą picų, čipsų ir dėžę limonado (6 kolos, 3 limonadai, 3 mineraliniai). Tada pabandėm instaliuoti Command & Conquer Tiberian Sun Firestorm. Smarkiai nesisekė užkurti multiplayerinio žaidimo. Po eilinio ryšio nutrūkimo multiplayeris pavirto singleplayeriu ir aš truputį pažaidžiau prieš kompiuterį kol kiti ten kažkokiom konfigūracijom užsiiminėjo (po tų konfigūracijų vienas kompas nustojo matyti CD-ROMus, po to vėl pradėjo).
Kažkur tęsiant tą konfigūraciją prie tinklo buvo prijungtas Keneto ThinkPadas ir atvyko Danielis.
Kitas žaidimas buvo Half Life. Instaliacija, konfigūracija... spėjau pakeliui trainingą pereiti bei introductioną pažiūrėti. O tada jau pradėjom žaisti. Buvo smagu.
Toliau Total Annihilation. Instaliacija, konfigūracija, žaidimas. O per pertraukas (laukimo metu) galima ir Minesweeperį pažaisti.
Toliau Rainbow Six: Rogue Spear. Multiplayerio paleisti taip ir nepavyko.
Grįžom prie Half Life. Žaidėm iki 3:00, o tada nusprendžiau traukti namo. Kiti pasiliko iki 6:00.
Galų gale išsimiegojau. Iki 17:00. Po to prasidėjo tąsymaisi su dviračiu. Pasirodo, mano naujoji kamera suplyšo, senosios ventilis leidžia, naujosios irgi. Šiaip ne taip iš trijų kamerų dalių surinkau ventilį, kuris pamerkus į vandenį neleido jokių burbulų.
Pavažiavom su Paulium iki degalinės, pabandėm išsiaiškinti, kur ten galima padangas prisipūsti, bet nepavyko.
Ryte padanga beveik tuščia. KEIKSMAAAAAŽOOOODIIIIS! Pripūčiau ir pavelavau į paskaitą.
Grįžęs atlikau išsamų tyrimą ir išsiaiškinau, kad kaltas ventilis. Vis dėlto burbulus jis leido, tik pakankamai lėtai, bet lašas po lašo ir padanga ištuštėja. Pasiknisau dėžutėje su visokiais gelžgaliukais (kuri buvo palikta ankstesnių kartų) ir šiaip ne taip radau vieną padorų ventilį. Tvarka. O taip pat nuvažiavom su Paulium į artimiausią degalinę (vakar mes prie kažkokio Statoilo buvom) ir radom tą aparatą padangoms pūsti. Valio! Dvi sekundės ir padanga kieta kaip akmuo. Vos neišmečiau pompos į krūmus iš tos laimės. Sutrukdė ta aplinkybė, kad pompą buvau palikęs namie. :)
Kiekvieną kartą, kai tik pakraunu X Window, tenka perkraudinėti kompą per prievartą. Ką aš darau ne taip? (Leidžiu Netscape Communicatorių) 40 MB RAM - per mažai??? Nesuprantu, kaip aš tada X'us naudojau savo 486tuke su 16 RAMo.
Merlin parduotuvėje išpardavimas. Stovi lauke trys dėžės - dvi su puse pilnos CD-ROMų su visokiu šlamštu, trečioje dar ir mouse padai bei mobiliakų akumuliatoriai voliojasi. Po dešimt kronų! Paėmiau du 1800 mAh VARTA akumus Philips Spark'ui, kurie šiaip po 320 DKK kainuoja. Viena bus man, kita mamos Digai. Gražu buvo matyti 618 DKK nuolaidą. Tik kad nelabai atsimenu, kaip ten su naujais akumuliatoriais elgtis reikia - tris kartus pilnai pakrauti/iškrauti ar kažkas tokio. Pirmas pakrovimas užtruko 30 sekundžių... tikiuosi ne dėl to tas baterijas po 10 DKK atidavinėjo.
Kažin, kiek laiko 1800 mAh baterija tempia? Mano originali 600 mAh dabar išlaiko apie dvi paras, atsarginė 1200 mAh išlaikydavo (subjektyviai) visą amžinybę. Tiesa, dydis ne pats patogiausias. Bet užtat kaina... Ei, ar nereikia kam 1800 mAh baterijų Sparkui po 5 Lt? Ten toj krūvoj jų tikrai dar daugiau voliojasi. (Tik nežinia, ar ilgai tas išpardavimas truks).
Perskaičiau Sergejaus Lukjanenko knyga „Atspindžių labirintas“. Patiko. Kažkas per pusę tarp mokslinės fantastikos ir cyberpunko.
Paskaitų nėra. Nuėjome į danų kalbos centrą (Sprogscenter). Pauliui buvo paskirtas laikas 10:00, man - 10:30, bet nuėjom ir anketas pildėm kartu. „Anketas pildėm“ - ne visai tiksliai pasakyta, mūsų gražiai angliškai klausinėjo. Aišku, 90% atsakymų tokie patys. Įpusėjus anketą ta mokytoja (Susane Nielsen) neištvėre ir paklausė, ar mes vienas kitą ten Lietuvoj pažinojom.
Artėjant į pabaigą Paulius neiškentė ir leptelėjo, kad mes jau metus danų kalbą studijavom. Ir tada prasidėjo: mokytoja pradėjo šnekėtis su mumis daniškai, mes pradėjom apsimetinėti, kad ją suprantam, davė mums lapuką parašyti šiek tiek apie save, paskaitė pasakaitę ir paskui klausinėjo. Rezultatas tas pats: mes pradedantieji, nors ir ne visiški. Paulius kažkodėl nustebo. O kas čia nuostabaus - nesikartojom, per vasarą viską užmiršom, o galų gale ir ta pati anglų kalba gana sunkiai einasi kai pačiam šnekėti reikia.
Kursai bus vakarais, antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 17:30 iki 20:05. Šešios akademinės valandos per savaitę. Paulius kažodėl užsimanė dieninių, kurios vyksta kasdien (aštuoniolika akademinių valandų).
Pakeliui į mokyklą (paskaitų nėra, bet paštą patikrinti tai reikia) užsukau į Aldi parduotuvę, kurią visi taip minėjo. Sužavėtas nebuvau. Pigu, bet ir aplinka ne kokia, ir prekių kažkaip mažoka (pvz., savo mėgiamų žalių (ta prasme neprinokusių) obuolių neradau).
Vakare iki pirmos žaidžiau UFO.
Žadintuvas neskambėjo. Pramiegojau visas pamokas.
Ai! Žadintuvas tai skambėjo (ta prasme įsijungė radijas kada reikia), bet garsas buvo nusuktas iki nulio... Aš vakar dar specialiai pasitikrinau, ar režimas teisingas, ar laikas tvarkoje, ar žadintuvas 7:00 nustatytas. Merfio dėsniai tiesiog... Nors nesiskundžiu, bent jau išsimiegojau. :) Paskaitos vis tiek šiandien neįdomios.
Atėjo mums „geltonos kortelės“ -- sveikatos draudimo kortelės, be kurių čia niekaip neįmanoma. Pauliui vėl nepasisekė su pavarde - ant kortelės užrašyta „Danieluis“ vietoje „Danielius“. Nuėjome į rotušę ir pažadėjo po dviejų savaičių atsiųsti naują.
Reiktų į mokyklą nuvažiuoti, dvi dienas paštas netikrintas... Ai, pirma truputį UFO pažaisiu.
Spėkit, ką aš veikiau visą dieną (nuo 14:00 ryto iki 02:00 vakaro)?
UFO - gerai, bet paštą tikrinti - šventa kiekvieno žmogaus pareiga. Nuvariau į skolę.
Koks laiškas atėjo! "Nuo pirmadienio (09.05) @takas.lt pašto dėžutę Telekomas leis tikrinti tik iš Tako dialupinių IP adresų". Ir apie tai praneša mail.centras.lt kolektyvas (per kurio webinį paštą tikrinau savo @takas.lt dėžutę porą kartų), o ne pats takas. MIRTIS TELEKOMUI!!!!!!
Rašykite man į mgedmin@vetrunge.lt.eu.org.
Tako POP3 nebeveikia. Gerai, kad vakar man atėjo į galvą mintis patikrinti paštą.
Šiandien negavau nė vieno laiško...
Atėjo mums sąskaitos iš mokyklos - 200 DKK „už nemokamą švietimą ir spausdinimą“ (švietimą - ta prasme, kad mums dėstytojai išdalina atšviestas užduotis, semestro planus ir t.t., norint naudotis kopijavimo aparatu reikia dar specialią kortelę nusipirkti).
Užmiršau, kad šiandien paskaitos 10:10 ir atsikėliau (per didžiulį vargą) 7:45. Dabar teks dvi valandas prie Interneto sėdėti.
Nėra ryšio su vėtrunge. :(
Vėtrungė atsigavo, bet pašto nėra. Tai jau įtartina.
Atrodo, vėtrungė kažkodėl nieko nepriima per SMTP. Išsiaiškinti, kame reikalas, per ssh'ą neįmanoma dėl nežmoniškai prasto ryšio.
Tai kokią pašto dėžutę man dabar naudoti? mgedmin@puni.osf.lt? marius.gedminas@uosis.mif.vu.lt? Turbūt puni geriausia.
Spėkit, kas atsitiko mano dviračiui? Taip, vėl padanga tuščia. Kai panorėjau grįžti iš mokyklos. Teko pėsčiomis kėblinti. O po to pėsčiomis į parduotuvę ir pirkti naują kamerą, nes senoji suplyšusi beviltiškai. O po to keikti taivanietiškas padangas, dėl niekam tikusio ventilio ir įsukinėti senąjį. O po to kėblinti iki degalinės ir pripūtinėti padangą (patinka man tas kompresorius!).
Ta proga su Paulium užsukom į paštą ir Paulius išsiuntė namo siuntinį.
Trečią dieną nėra pašto!!! Supykau ir užsisubscribinau os_linuxą į savo mgedmin@puni.osf.lt dėžutę. O ten tokie įdomūs fleimai vyrauja, kaip gaila, kad pusę praleidau.
Susitvarkiau paštą - dabar galiu siųsti laiškus į @rhs.dk dėžutes. O taip pat susitvarkiau ir Samba - pasirodo, mano DHCP klientas neteisingai domeną nustatydavo - kažkodėl pridėdavo dar \000 prie unv.rhs.dk galo.
Vėtrungė atsigavo. 122 laiškai.
Orelis kažkoks neteisingas. Rūkas, bet baisiai jau drėgnas. Mano dviratis, pastovėjęs pašiūrėje po stogu keturias paskaitas buvo visas šlapias.
Beje, dėl dviračio: nauja kamera kol kas laiko. Šiandien tik vieną kartą nukrito grandinė ir daugiau nieko. Tuk tuk tuk į medį.
Gal dėl to oro šiandien buvo labai sunku keltis? Kai 12 val. grįžau iš paskaitų, Paulius dar nebuvo atsikėlęs. :)
Atrodo, rytoj jau gausime klasės nuotraukas. Tik abu skaneriai mokykloje neveikia - problema draiveriuose (viename kompe jie išvis neinstaliuoti, kitame neranda skanerio).
Kažkaip nėra nuotaikos ką nors čia rašinėti...
Nuotraukų nebuvo. Gal aš ką nors ne taip supratau? Užtat buvo obuolių. Maikelis iš sodo atvežė ir mokiniams dalino. Mes irgi maišą gavome. Gaila, obuoliai ne žali. Užtat žalių galima parduotuvėje nusipirkti - rūšis „Golden Delicious“, 15 DKK už 1.5 kg.
Skolė. Paštas. Programavimas pagal užsakymą. Kol buvau skolėje, kažkas skambino į mano namuose užmirštą mobilų.
Pradėjau žaisti seną gerą ADVENTURE - pirmąjį tokios rūšies žaidimą. Paišiau žemėlapį ant popieriaus ir ilgėjausi kokios nors patogios programos grafams paišyti, stumdyti ir t.t. Pabandžiau pasirašyti Java appletą tam tikslui, bet ėjosi gana lėtai.
Tas pats, kas ir vakar, tik mobilų šį kartą prisiminiau. Kaip visada su kortele atsirakinau duris, įėjau į klasę, atsisėdau prie kompo... Po poros minučių pradėjo kažkas koridoriuje pypsėti. Pyp pyp pyp pyp pyp pyp pyp... 15 min kentėjau, tada išėjau pasižiūrėti. Vos išėjau pro duris, supratau, kad pypsi šitų klasės durų spyna. Vos durys užsidarė, spyna nutilo. Pasirodo, įėjęs į klasę ne iki galo duris uždariau.
Pauliaus savaitgalis buvo įdomesnis. Gaila, kad jis apie save nerašo.